Pra?jusi? savait?, rugs?jo 14 d. Sankt Peterburgo Aleksandros teatre ?vyko Oskaro Koršunovo spektaklio pagal Williamas Shakespeare´o «U?sispyr?l?s tramdym?» premjera. Spektaklio scenografij? k?r? J?rat? Paul?kait?, muzik? — Gintaras Sodeika. Spausdiname specialiai Men? fakt?rai rašyt? teatrolog?s, Sankt Peterburgo valstybin?s teatro akademijos d?stytojos, «Sankt Peterburgo teatro ?urnalo» redaktor?s recenzij?.

«U?sispyr?l?s tramdymo» premjera ?vyko per gastroles Maskvoje, o po dviej? dien? teatras šiuo spektakliu atidar? «Aleksandros festival?», kuriame dalyvauja nacionaliniai Europos teatrai. Seniausioje Rusijos scenoje pastaruoju metu savo spektaklius stato ?inomi u?sienio šali? re?isieriai. Šis projektas, kuriame su rus? aktoriais dirbo lietuvi? statytoj? grup? — teatro meno vadovo Valerijaus Fokino repertuarin?s politikos t?sinys. Panašu, kad jis s?moningai renkasi iš savo koleg? re?isieri? tuos, kuri? k?rybinis brai?as yra maksimaliai nutol?s nuo jo paties. «U?sispyr?l?je» Oskaras Koršunovas pasirodo kaip teatrinis chuliganas, akademin?je scenoje sureng?s triukšming? ir ryšk? balagan?; jo iš pirmo ?vilgsnio chaotiškas ir audringas pastatymas oponuoja Fokino k?rini? racionalizmui ir grie?tumui. Ir atrodo, kad aktoriai yra beprotiškai laimingi gal?dami pab?ti ir tokie: jie yra nesuvar?yti, linksmi ir tiesiog trykšta teatrališkais gegais, juokais ir pokštais. Šis spektaklis — šimtu procentu gyvas reiškinys. ?sp?d?iai po jo nuolatos kei?iasi: per pertrauk? pasakysi viena, pasibaigus — visai kita, o kit?dien atsiranda nauji potyriai; prisiminimai apie spektakl? seka tave, rimuojasi su tavo paties gyvenimo reiškiniais.

Kaip bet koks gyvas k?rinys, šis pastatymas n?ra tobulas, jis — prieštaringas, bet simpatiškas ir ?avus, kaip malonus ir ?domus gali b?ti ?mogus. Ieškant trumpos formuluot?s, apie k? Koršunovas pastat? Shakespeare´o komedij?, galima atsakyti iš karto: apie teatr?. D?l to sutinka ir tie, kuriems spektaklis patiko, ir tie, kas apmaud?iai atmet? j? kaip niekut?. ?ia iš ties? viskas labai teatrališka: veiksmas vyksta ne kur kitur, o scenoje, pagrindinis vis? persona?? u?si?mimas — vaidyba, ir apskritai — viskas vaidina, vaidinama viskuo, viskas vaidinama ir apvaidinama… Katarinos tramdymo istorija yra vaidinama priešais Slaj?, šekspyriškojo prologo persona??, ir šis herojus Koršunovui yra esminis ir leitmotyvinis. Prad?ioje, kol dar neu?gesintos šviesos, ? sal? ?virsta šiuolaikiškai apsireng?s jaunuolis su viskio buteliu — bufete ?g?r?s ?i?rovas. Jis plepa su publika, dalijasi pakankamai banaliais samprotavimais apie vyr? ir moter? santykius, pasakoja savo asmeninio gyvenimo istorij?… Gal? gale Valentinas Zacharovas (jau u?lip?s ant scenos) taria pagrindin? fraz?: «?inoma, j?s visi suprantate, kad aš esu aktorius. Bet tai nieko nekei?ia!». U?danga kiek pakyla, jis ?traukiamas ? vaidybos aikštel?, kur virsta miegan?iu girtu Slajumi.

Tolimesnis veiksmas — spektaklis, kur? sureng? Lordas (Semionas Sytnikas). ?ia jis yra ne didikas, o pagrindinis aktorius, trup?s vadovas (dešin?je matome jo grimo kambar?, staliuk? su veidrod?iu). Jis pats, apsireng?s gra?iai siuvin?tu chalatu, ne tiek dalyvauja vaidinime, kiek j? kuria, re?isuoja, stebi su malonumu. O Slajus prad?iai yra nuprausiamas, perrengiamas ir jis pavirsta… k?dikiu su baltomis kelnyt?mis, kepuraite, seilinuku ant kaklo ir pliušiniu meškiuku rankose. Išsi?ioj?s, patikliai ir ?d?miai jis stebi spektakl?, juokiasi, išsig?sta ir išgyvena. ?i?rovas-k?dikis.

Tris valandas tarp prologo ir finalo scenoje karaliauja ?aidimas, nepaliaujama vaidyba ir nevar?omas kvailiojimas. Nuo viršaus iki apa?ios, nuo vieno portalo iki kito visa scena u?griozdinta ?vairiausi? daikt?, tarsi ?ia b?t? suverstas visas u?kulisi? šlamštas: manekenai su kostiumais, stela?as su perukais, d???s su ka?kokiomis «kult?rin?mis nuolau?omis» (skulpt?r? dalys, ?ymi? rašytoj? biustai, arklio galva ir pasturgalis atskirai), muzikos instrumentai, sena vonia, jaunosios su nuometu skeletas, karstas, dar ka?kas, kas net neturi pavadinimo — visko neišvardysi. Naudodamiesi šiuo rekvizitu, aktoriai išsamiai, nieko nepraleisdami, vaidina vis? pjes? nuo prad?ios iki pabaigos. Visi apsireng? neutraliais juodais repeticij? drabu?iais, bet, sakydami persona?o tekst?, jie ?kiša rankas ? manekeno kostiumo rankoves, taip «?eidami» ? vaidmen? ir «išeidami» iš jo. L?liška, kiek mechanin? plastika, perkeisti balsai — guvi, konkreti, n? kiek ne gyvenimiška aikš?i? stilistikos vaidyba. Išeidami iš vaidmens-kostiumo, nusimesdami kaukes, jie su pasim?gavimu toliau vaidina spektakl? prieš m?s? akis: akivaizdu, kad «U?sispyr?l?s tramdymas» k?r?si improvizuojant, iš etiud? per repeticijas. Muzikalumas, vikrumas, akrobatinis lankstumas, ištobulintas sceninis judesys ir lengva vaidyba — štai k? ?ia demonstruoja Aleksandros teatro trup?s aktoriai, ne tik jaunieji, bet ir solid?s. Ir, ko gero, tiek «guminio» Dmitrijaus Lysenkovo (Petru?ijus), tiek temperamentingos Aleksandros Bolšakovos (Katarina) negalima vadinti protagonistais: jie veikia toki? pat talenting? apsimet?li? komandoje.

Spektaklio finalas — kupinas tylos ir iškilmingumo. Visi herojai-aktoriai tam persirengia puošniais renesansiniais kostiumais, tarsi susiliedami su persona?ais, ?sik?nydami ? juos, ir su bokalais rankose sus?da avanscenoje. Gra?iai ir melodingai «dainuoja» krištolas (visi pirštais trina bokal? kraštus). Pasirodo Katarina — ji paskutin? pasipuošia kostiumu, virsdama karaliene pla?ia brangakmeniais nusagstyta suknele cir su vald?ios simboliais rankose. Tad monolog? apie moter? ištikimyb? taria ne vyro verg?, o jo valdov?! Ir pats Petru?ijus kartu su kitais neša paskui j? did?iul? šleif?, o paskui pasislepia po juo. O iš po šleifo netik?tai išlenda Slajus, akimirkai susirango ? embriono poz? ir tu?tuojau v?l keliasi, stojasi ant netvirt? koj? ir ?engia pirmuosius ?ingsnius. Kaip ?mogus!

Štai taip, anot Koršunovo, teatras gali ne tik nuvesti ? ?sivaizduojamus pasaulius, svaiginti, jaudinti, juokinti ir išlaisvinti. Teatras gali ir gr??inti ?mogišk?j? pavidal?…